smegčia

smegčià adv. DŽ, NdŽ 1. tiesiai žemyn: Smegčià į dugną žuvis par tinklą nor lįsti J. Jis smegčià ant galvos nukrito nuo stogo Skr. Vanduo nuo stogo smegčià krinta Jrb. 2. be atodairos, smarkiai, strimgalviais: Puolė smegčià per duris Snt. Kur dabar leki, puoli tei smegčià – da sprandą nusisuksi! [p]Jrb. Ožka smegčià puola prie runkulių, kai vedi pro daržą Skr. Paršiukai išalkę, tai smegčià lenda prie lovių Br. | Atsiraitojęs rankoves, smegčia kibo tautos dirvonų judinti P.Cvir. ║ piktai, įniršus: Mane jis myli, o ant Jono – smegčià (labai bara, puola) Snt.

◊ kad smegčià nueĩtų toks keiksmas: Kad jie smegčia nueitų! – keikiasi visi rš.